Kendo, mokytojo dovana ir lietuviški lašiniai Japonijoje

Kaunietis Ričardas Žilaitis į Japoniją vyko ne domėtis tolimos šalies kultūra, pasidairyti į kultūrinius paminklus, o išmokti kendo. Tai Lietuvoje iki šiol dar nepropaguota dvikovos menų šaka, daugelyje šalių populiari dėl savo paskirties – sportuojančiam žmogui svarbiausia ne nugalėti, o pailsėti. Iki šiol kitos dvikovos menų rūšies - Tailando bokso – treneriu dirbęs R. Žilaitis mano, kad kendo Lietuvoje sulauks populiarumo. “Vis daugiau žmonių nesugeba atsipalaiduoti nuo įtempto gyvenimo, stresų. Kendo yra puiki priemonė pailsėti”, - sakė R. Žilaitis.

“Juliui” jis papasakojo apie savo pusantro mėnesio trukusius mokslus Japonijoje, laukusius iššūkius, japonams surengtą lietuvišką vakarą ir kendo.

Kas yra kendo?

Ne vieną kartą uždaviau sau šį klausimą ir dabar galiu tvirtai atsakyti, kad kendo yra dviejų žmonių, norinčių pasidalinti išgyvenimais, pailsėti, bendravimo forma. Tai daroma bambukinio kardo “šinai” pagalba. Kendo - tai pirmiausiai dvasinis savęs ugdymas ir tik vėliau - fizinė jėga. Tai - problemos sprendimas neišsitraukus kardo iš dėklo. Reikia suprasti vieną, kad kendo yra daugiau nei nugalėti priešą.

Sportuojantieji kendo dėvi šalmus, krūtinės ir liemens apsaugas, mūvi storas pirštines. Lietuvoje dar nematytos sporto šakos taisyklės yra griežtos – galima taikyti tik į nurodytas priešininko kūno vietas. Kendo padeda išsiaiškinti savo silpnąsias vietas ir yra puiki priemonė atitrūkti nuo kasdieninės rutinos.

Papasakoti apie kendo, nepademonstravus, kaip vyksta treniruotės, nepaaiškinus pagrindinių principų, yra sunku. Žinoma, geriausia pačiam išbandyti ir susidaryti nuomonę. Nugalėti priešininką yra viena, bet nugalėti save sunkioje situacijoje yra svarbiau. Ir tai priimtina daugiausiai vyrams, bet...

Ar kendo tinka moterims?

Taip, ir netgi labai. Kiek teko pastebėti Japonijoje, moterys noriai lanko kendo užsiėmimus. Joms patinka toks kovos būdas, kuomet gali save realizuoti ir išsikrauti, nuimti sunkios darbo dienos stresus.  Kendo tvirtina valią ir, tikriausiai, dėl to moterys taip noriai vaikšto į užsiėmimus su savo vaikais...

Sportuoja ir tėvai, ir vaikai

Japonijoje vaikai, sulaukę trejų metų, pradeda lankyti kendo užsiėmimus. Mažasis kovotojas su hakama stovi vienoje eilėje su suaugusiais ir daro tuos pačius pratimus. Pastebėjau vieną labai malonų akiai vaizdą: tėvai atvedė į treniruotę savo 3 metų sūnų ir 7 metų dukterį. Treniruotei įpusėjus, japonas mokytojas pakvietė kartu sportuoti ir tėvą. Pabandykite įsivaizduoti džiaugsmą vaikų akyse!

Nežinojau, kas tai yra

Būdamas vaikas per televizorių pamačiau kovotojus, apsirengusius kažkokiais keistais plačiais rūbais ir ant galvos užsidėjusius šalmus su metalinėmis grotomis. Rankose laikydami lazdas, jie vienas su kitu kovojo stengdamiesi pataikyti į tam tikras kūno vietas. Dabar manau, jog tuomet mačiau kendo kovą.

Mokantis vidurinėje mokykloje į rankas pateko knyga rusų kalba apie kovos menus, kurioje vienas straipsnis buvo apie kendo. Prieš kelis metus sutikau žmogų, kuris suteikė galimybę iš arčiau susipažinti su šia sporto šaka ir atsigerti žinių iš kendo šaltino – vienintelės kendo mokyklos Japonijoje  - Kyumiekan. Kitąmet šiai mokyklai sukaks 50 metų.

Sunkiausia buvo įveikti miegą

Tas žmogus, kuris padėjo rasti kelius iki Kyumeikan mokyklos, buvo Lietuvos Bušido federacijos prezidentas Donatas Simanaitis. 

Kyumeikan mokykla gyvuoja jau pusšimtį metų ir gali pasigirti turinti 10 000 mokinių iš daugiau nei 60 pasaulio šalių. Mokyklos mokytojas yra sensei Akira Kubo.

Po 16 valandų kelionės lėktuvu aš su krepšiu stovėjau aerouoste. Dar po 4 valandų buvau pristatytas prie mokyklos durų ir supažindintas su taisyklėmis. Mane ten paliko vieną. Viskas atrodė kaip filme: gyvenau su japonų mokytoju viename name. Jame įrengta ir treniruočių salė.

Pirmosiomis dienomis sunkiausiai buvo įveikti miegą - 6 valandų skirtumas kartais pasireikšdavo netikėtai, pavyzdžiui, vidudienį. Maistas tiko visoks, pirmosiomis dienomis miegas irgi būdavo ekstremalus. Šalia namo įrengtas geležinkelis, kurio kas kelias minutes riedėdavo keleiviniai traukiniai. Jų darbo laikas – nuo ankstyvo ryto iki 1 valandos nakties. Ir taip kiekvieną dieną... Pirmomis dienomis galėjau pasakyti, koks traukinys važiuoja ir kada bus sekantis, bet praėjus savaitei, jausdavau tik kaip dreba namas... Traukinių nebegirdėjau...

Kaupėsi sumušimų bagažas

Mano kendo treniruotės prasidėdavo ryte ir baigdavosi vakare. Rytinės buvo savarankiškos, vakarinės - su japonais. Viskas nauja, o anksčiau įgytą techniką reikėjo keisti iš pagrindų (treniravausi ir treniravau Tailando boksą). Įveikęs pirmuosius barjerus, užsiminėjau toliau. Padedamas mokytojo ir vyresnių kolegų, sėmiausi žinių. O kartu kaupiau mėlynių bei sumušimų bagažą.

Pirmoji treniruotė įsiminė ilgam. Mano mokytojas japonas buvo 62 metų. Įsivaizduodamas tokio amžiaus lietuvius, pamaniau, kad šiek tiek pajudėsime ir po kelių dešimčių minučių galėsiu mokytis vienas. Netrukus turėjau pripažinti, jog klydau... Gana stipriai ir skaudžiai klydau...

Mokytojas, užsidėjęs visas apsaugas ir šarvus, buvo nesustabdomas. Man beliko tik stebėtis, kaip jis sugeba pataikyti ten, kur nori... Ir palieka tiek, kiek nori mėlynių ant mano rankų.

Kiekvieną dieną atrasdavau kažką naujo: visai paprasto, bet kartu ir sudėtingo. Dienos bėgo besimokant kendo. Artėjo egzaminų diena, kuomet komisija turėjo įvertinti mano įgytą patirtį.

Egzamine – penki baltaodžiai

Egzamino dieną Kyumeikan kendo mokyklos salės durys atsivėrė 7 valandą ryto. Rinkosi mokiniai ir ruošėsi eiti į vietą, kur visi turėjo pademonstruoti savo sugebėjimus. Vilkėdami tradiciniais kendo rūbais žygiavome Tokio gatvėmis. Po 20 minučių priėjome egzamino vietą - vidurinės mokyklos salę. Tą dieną egzaminą laikė 320 žmonių, iš kurių tik 5 buvo baltaodžiai: amerikietis, anglas, vokietis, ispanas ir lietuvis. Aš išlaikiau egzaminą labai gerai ir jau ruošiuosi sekančiam egzaminui lapkričio mėnesį.

Paliktas tarp hieroglifų

Japonas mokytojas dažnai tikrindavo mane ir mano požiūrį į aplinką. Vienas iš pavyzdžių: nieko iš kitų neišsiskiriantis rytas. Pusryčiai, puodelis kavos. Ateina mokytojas ir sako, kad turiu per 15 minučių susiruošti, nes važiuojame į japonų mokyklą. Na ką, ruošiuosi ir pirmyn. Valandą laiko važiavome tai metro, tai traukiniais. Pasiekiame tikslą. Mokytojas supažindina su mokyklos, kurioje viešime, direktoriumi ir pasako: „Pabūk pamokoje valandą. Tuomet grįšime namo“. Aš iš pradžių nelabai supratau, ką jis sakė, bet kaip po valandos išėjau iš pamokos ir pamačiau, kad mano mokytojo nėra, tada suvokiau jo žodžių reikšmę, kurią patvirtino mokyklos direktorius – turiu į Kendo mokyklą grįžti savarankiškai. 

Tiek, kurie yra buvę Tokio metro ir sužinoję, kokia užduotis man teko, gali palinguoti galva ir šyptelti. Bet tiems, kurie ruošiasi aplankyti bet kurį didįjį Japonijos miestą, galiu patarti turėti du žemėlapius: japonų ir anglų kalba. Aš neturėjau nė vieno... Atsidūręs metro stotyje pamačiau, jog visi užrašai yra parašyti hieroglifais. Na, bet namo grįžau. Kelyje užtrukau 20 minučių ilgiau nei planavau. Įėjau į kendo mokyklą ir kaip niekur nieko atsisėdau prie kompiuterio dirbti. Po 10 minučių į kambarį įėjo mokytojas.  „O, kaip anksti grįžai!”, - nusistebėjo jis.

Lietuvos diena Japonijoje

Po paskutinės treniruotės japonams suorganizavau mūsų krašto šventę. Grupės ”Inculto” daina „Welcome in Lithuania“ buvo pirmas dalykas, kurį mokytojas ir su manim kendo mokęsi japonai išgirdo apie Lietuvą. Tuomet pademonstravau filmą „Skrydis per Lietuvą arba 510 sekundžių tylos”. Tą akimirką supratau, kad pasiilgau savo krašto...

Kartu su manim vakarojusiems japonams išdalinau vėliavėles ir anketas apie Lietuvą su klausimais: kur mano šalis yra, kiek joje gyvena žmonių, kaip vadinasi sostinė ir ką reiškia žodis „ačiū“.

Trečdalis apklaustųjų teisingai atsakė į tris klausimus. Visi likusieji pasižadėjo iki sekančio susitikimo pastudijuoti geografiją ir pradėti mokintis lietuvių kalbos. “Neoficialioji” mano atsisveikinimo dalis buvo dar linksmesnė: stiprusis “Žalgirio” gėrimas, lietuviški lašiniai, juoda duona ir krienai. Po tokios galingos įžangos, japonai tapo tylesni ir dar santūresni, bet įgavo naujų žinių apie Lietuvą!

Steigs Lietuvoje kendo mokyklą

Pagrindinis mano kelionės į Japoniją tikslas buvo išmokti kendo. Norėjau susipažinti ir su japonų kalba bei kultūra. Viska tai buvo pasiekta, o savo mokymosi rezultatus įvertinčiau 10 - 11 balų. Kodėl 11? Atsakymas paprastas. Todėl, kad mano mokytojas davė leidimą steigti Lietuvoje kendo mokyklą ir pavadinti ją vardu, kuriam Japonijoje 50 metų – Kendo Kyumeikan dojo. Taip pat gavau dovanų šarvus su Japonijos vėliava. Žinau, kad tokių šarvų pasaulyje yra vos dešimt… Dar viena vertinga patirtis – įgytos žinios apie bokuto ir su Iaido – kovas su samurajų kardais.

Artimiausi mano planai - atidaryti Vilniuje kendo mokyklą, o Kaune - kendo mėgėjų klubą. Kitais metais į svečius noriu pasikviesti japoną mokytoją ir surengti kendo čempionatą. Aš dar grįšiu į Japoniją… Toliau mokytis…



Šaltinis: Kristina KUČINSKAITĖ, "Julius"